Šioje apžvalgoje noriu pasidalinti, atrodytų, visai paprasta situacija – pasitaiko atvejų, kai nekilnojamojo turto unikalus kodas yra suteikiamas vienas, tarkim, trims juridiniams asmenims ir vienam iš jų prisireikia gauti bendrasavininkų vardus, pavardes ar kitus asmens duomenis[1]. Informaciją apie bendrasavininkus besikreipiančiam turi suteikti VĮ Registrų centras (toliau kontekste – RC). Į pirminį mūsų įmonės kreipimąsi dėl minėtų duomenų RC atsakė neturintis techninių galimybių suteikti tokios elementarios informacijos. Vis dėlto, po pusantro mėnesio susirašinėjimo su įvairiais RC padaliniais sulaukėme atsakymo, kad yra galimybė sugeneruoti mūsų prašomus duomenis už papildomą mokestį, apie kurį RC kainoraštyje neužsimenama.

Žodis „prastova“ šiomis dienomis yra itin dažnai linksniuojama sąvoka. Buhalteriams ir eiliniams darbuotojams kyla neaiškumų dėl to, kaip reiktų skaičiuoti nepanaudotų atostogų išmoką tuo atveju, kai atleidžiamas prastovoje esantis darbuotojas. Kompensacija už nepanaudotas atostogas skaičiuojama pagal vidutinio darbo užmokesčio (VDU) apskaičiavimo nuostatas. Šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į retesnius atvejus.

Vidutinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas[1] pagal teisinius reglamentus – Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą[2]. Dažnai net ir buhalteriui kyla klausimas: kaip skaičiuoti kompensaciją už nepanaudotas atostogas atleidimo atveju, jei, tarkim, prastovos laikotarpiu darbuotojas nieko nedirbo.

Pinigų plovimo prevencijos teisiniai reikalavimai dažniausiai yra adresuojami TIK privačiam verslui. Ar tikrai šių teisinių reikalavimų nuostatos, t.y. galutinių naudos gavėjų identifikavimas,  turėtų būti taikomos tik privačiam verslui, o viešajam sektoriui – ne? Juk vieša paslaptis, kad visose šalyse, ne tik Lietuvoje, viešojo sektoriaus pirkimai atliekami pagal atitinkamas viešųjų pirkimų įstatymų nuostatas ir juose išleidžiami milijonai, o dažnu atveju – ir daug daugiau.

Problemos esmė: Vyriausybės nutarime Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo (toliau – Taisyklės) teigiama, kad norint įvertinti nematerialaus turto (licencijos, programos, etc) atitiktį dokumentams de facto, reiktų atlikti informacinių technologijų auditą, deja, apie tai Taisyklėse niekur nekalbama.

Verslui reikia teikti deklaracijas, formas, tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) sistemose, tiek ir SODROS sistemoje. Tiek buhalteriui, tiek ir verslo atstovams, svarbiausia būna, kad prievolės būtų atliktos tinkamai. Įprastinai visi stengiasi geranoriškai ir laiku pateikti deklaracijas/formas. Tik ar tas geranoriškumas taipogi jaučiasi tiek iš VMI, tiek iš SODROS pusės? Jei VMI, manyčiau, kad kai kuriais atvejais stengiasi, tai SODRA, manau, kad yra tapačioj situacijoje – visiškai priešingos nuomonės, nei VMI. 

Civilinio kodekso 2 (antros) knygos nuostatų taikymas, toje pačioje situacijoje yra priešingas palyginus VMI su SODRA. Kartais pažvelgus iš šalies, atrodytų, kad SODRA dar vis gyvuoja ypatingai dideliuose biurokratiniuose gniaužtuose, na, kaip atsukus laikrodį kelis dešimtmečius atgal. Bet laikas nestovi vietoje, tad gal kartais vertėtų ir SODRAI keistis?