Šiais laikais Europos Sąjungos finansavimas nėra retenybė, priešingai – tai jau yra tapę kone kasdienine duona. Tad keista, kad ES finansuojami projektai vis dar kelia diskusinius klausimus, pavyzdžiui: žmogaus įdarbinimas tam tikrame ES projekte – tai yra sudarius darbo sutartį ir nurodžius valandinį atlygį už darbą – yra traktuojamas tik tiesiogiai, kone pažodžiui, bet ne pagal Lietuvoje taikomas darbo teisės nuostatas.

Šioje apžvalgoje noriu pasidalinti, atrodytų, visai paprasta situacija – pasitaiko atvejų, kai nekilnojamojo turto unikalus kodas yra suteikiamas vienas, tarkim, trims juridiniams asmenims ir vienam iš jų prisireikia gauti bendrasavininkų vardus, pavardes ar kitus asmens duomenis[1]. Informaciją apie bendrasavininkus besikreipiančiam turi suteikti VĮ Registrų centras (toliau kontekste – RC). Į pirminį mūsų įmonės kreipimąsi dėl minėtų duomenų RC atsakė neturintis techninių galimybių suteikti tokios elementarios informacijos. Vis dėlto, po pusantro mėnesio susirašinėjimo su įvairiais RC padaliniais sulaukėme atsakymo, kad yra galimybė sugeneruoti mūsų prašomus duomenis už papildomą mokestį, apie kurį RC kainoraštyje neužsimenama.

Žodis „prastova“ šiomis dienomis yra itin dažnai linksniuojama sąvoka. Buhalteriams ir eiliniams darbuotojams kyla neaiškumų dėl to, kaip reiktų skaičiuoti nepanaudotų atostogų išmoką tuo atveju, kai atleidžiamas prastovoje esantis darbuotojas. Kompensacija už nepanaudotas atostogas skaičiuojama pagal vidutinio darbo užmokesčio (VDU) apskaičiavimo nuostatas. Šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į retesnius atvejus.

Vidutinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas[1] pagal teisinius reglamentus – Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą[2]. Dažnai net ir buhalteriui kyla klausimas: kaip skaičiuoti kompensaciją už nepanaudotas atostogas atleidimo atveju, jei, tarkim, prastovos laikotarpiu darbuotojas nieko nedirbo.

Pinigų plovimo prevencijos teisiniai reikalavimai dažniausiai yra adresuojami TIK privačiam verslui. Ar tikrai šių teisinių reikalavimų nuostatos, t.y. galutinių naudos gavėjų identifikavimas,  turėtų būti taikomos tik privačiam verslui, o viešajam sektoriui – ne? Juk vieša paslaptis, kad visose šalyse, ne tik Lietuvoje, viešojo sektoriaus pirkimai atliekami pagal atitinkamas viešųjų pirkimų įstatymų nuostatas ir juose išleidžiami milijonai, o dažnu atveju – ir daug daugiau.

Problemos esmė: Vyriausybės nutarime Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo (toliau – Taisyklės) teigiama, kad norint įvertinti nematerialaus turto (licencijos, programos, etc) atitiktį dokumentams de facto, reiktų atlikti informacinių technologijų auditą, deja, apie tai Taisyklėse niekur nekalbama.